Turiu prisipažinti. 
Yra mano gyvenime toks paradoksas - nemėgstu apsikrauti nereikalingais daiktais, bet tuo pačiu ir oi kaip dievinu senienas.
Yra mano gyvenime toks paradoksas - nemėgstu apsikrauti nereikalingais daiktais, bet tuo pačiu ir oi kaip dievinu senienas.
Visų pirma tam, kad daiktas gyventų dirbtuvėse arba kad ir namuose, man jis turi būti GRAŽUS, o jeigu dar ir NAUDINGAS, tada dedu dvigubą pliusą ir negaliu su juo išsiskirti. Tačiau be jokių sentimentų galiu atsisveikinti su daiktais, kurie man nėra mieli ir tik apkrauna erdvę. Jokių "galkadanorspravers". Tikiu, kad kai atlaisvini vietą, ten atsiranda daug naujesni ir daug įdomesni dalykai.
Tačiau be jokių sentimentų galiu atsisveikinti su daiktais, kurie man nėra mieli ir tik apkrauna erdvę. Jokių "galkadanorspravers". Tikiu, kad kai atlaisvini vietą, ten atsiranda daug naujesni ir daug įdomesni dalykai.
BET... Tuo pačiu metu dievinu daiktus su istorija ir negaliu aplenkti nei vieno sendaikčių turgaus. Suprantu ir tuos, kurie sako, kad svetima energija pripildytų daiktų jiems nereikia. Tačiau pati galvoju, kad tokius dalykus jaučiu ir pas save gyventi parsikviečiu tik teigiamai įkrautus stebuklus. Kaip kad ir šis mano paskutinis atradimas - Judy Rossouw (http://www.judyrossouw.com/) iliustracija sename mediniame rėmelyje. Ar gali būti kažkas gražiau?
O kaip jūs - ar lengvai išsiskiriat su negražiais daiktais? O gal kaip ir aš vertinat už sendaikčių slypinčią nežinomą istoriją? Pasidalinkit - labai įdomu.
Gražaus visiems penktadienio. 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą